Siracido 43

₁Aukštųjų valdų grožis,

giedrasis padangių skliautas

ir pats dangus yra šlovės reginys.

₂Saulė pasirodo ir tekėdama skelbia,

koks ji nuostabus spinduolis – Aukščiausiojo kūrinys.

₃Vidudienį ji išdegina žemę,

ir kas gali pakelti jos ugningą kaitrumą?

₄Tartum liepsnojanti kieto metalo krosnis,

ji savo spinduliais padega kalnus.

Ugningu liežuviu ji sudegina pasaulį,

savo spindesiu apakina akis.

₅Taip, didis yra Viešpats, jos Kūrėjas,

kurio žodžiu ji skuba savo keliu!

₆Mėnulis žymi metų laikų kaitą,

viešpatauja laikams

ir tarnauja kaip jų amžinas ženklas.

₇Iš mėnulio ateina ženklas iškilmių dienomis,

iš šviesos davėjo, blėstančio po pilnaties.

₈Jaunatis, kaip rodo vardas, atsinaujina.

Koks jis nuostabus, kai keičiasi!

Švyturys galybėms aukštybėse,

šviečiantis dangaus skliaute!

₉Dangaus grožis ir puikybė – žvaigždės,

puošiančios savo mirgėjimu Viešpaties aukštybes.

₁₀Viešpaties įsakymu jos stovi skirtose vietose

ir niekada nepailsta budėdamos.

₁₁Pažvelk į vaivorykštę! Tada šlovink jos Kūrėją,

nes ji nepaprastai graži dėl savo puošnumo.

₁₂Ji apglėbia dangaus skliautą savo didingu lanku,

kurį galingai įtempė Aukščiausiojo rankos.

₁₃Savo žodžiu jis siunčia pūgą

ir paskubina savo nuosprendžio žaibus.

₁₄Tada atidaromos saugyklos,

ir debesys išskuba kaip paukščiai.

₁₅Savo galybe jis duoda perkūnijos debesims jėgą

ir sutrupina krušos gabalus.

₁₆Jo balso griausmas verčia raitytis žemę,

savo galybe jis supurto kalnus.

₁₇Jo valia pietys pučia,

šiaurys atpučia audrą ir atūžia viesulas.

₁₈Sniegą jis barsto lyg plasnojančius paukščius,

snaigės krinta ant žemės lyg skėrių spiečiai.

Jų baltumo grožis apakina akis,

o širdis, joms dulksnojant, stebisi.

₁₉Jis beria šerkšną žemėje kaip druską;

varvekliai sušąla kaip erškėčių dygliai.

₂₀Jis pasiunčia šaltus šiaurio gūsius,

ir vandenį sukausto ledas,

apdengdamas visas kūdras,

tartum vanduo apsišarvuotų.

₂₁Kai kalnų augaliją išdegina kaitra,

o žydinčios lygumos tarsi liepsnoja,

₂₂lašantys debesys visa greitai pagydo,

ir krintanti rasa atgaivina išdžiūvusią žemę.

₂₃Savo minties galybe jis numalšino bedugnę

ir apsodino ją salomis.

₂₄Žmonės, plaukę jūra, pasakoja apie jos pavojus;

jų klausydamiesi būname lyg perkūno trenkti.

₂₅Joje yra keistų ir nuostabių kūrinių,

visokiausių gyvūnų ir milžiniškų jūros pabaisų.

₂₆Per jį sekasi kiekvienam jo pasiuntiniui,

ir jo įsakymu šis įvykdo jo valią.

₂₇Kad ir kiek pasakotume, negalėtume visko apsakyti;

tad paskutinis žodis tebus toks: „Jis yra visas visur!“

₂₈Kur galime rasti jėgų jam pašlovinti?

Juk jis didingesnis už visus savo kūrinius.

₂₉Iš tikrųjų šiurpą keliantis ir didingas Viešpats,

nuostabi jo galybė.

₃₀Garbinkite Viešpatį ir aukštinkite jį,

kiek tik galite.

Aukštindami jį, sukaupkite visas jėgas

ir nepasiduokite nuovargiui,

nors ir negalite jo suprasti.

₃₁Juk kas yra jį matęs ir kas gali jį apsakyti?

Ar kas gali pašlovinti jį, kaip dera?

₃₂Daug dalykų, didesnių už šiuos, yra paslėpta,

nes aš esu matęs tik nedaug jo kūrinių.

₃₃Viešpats padarė visus kūrinius

ir jį garbinantiesiems suteikia išminties.